Atrodo paprasta bala – o iš tikro didžiulis lobis

Rūta Levickaitė, www.GRYNAS.lt  (2015 m. vasario 2 d. 13:57)

Pasikeitusios upių vagos, išnykę mažesni upeliai bei šaltiniai, nuskurdinta augalija ir gyvūnija, vandens trūkumas ir stipresni neigiami klimato kaitos padariniai. Tai ne fantastinio filmo scenarijus, o pasekmės, kurias jaustume, jei pažeistume pelkes. Kadaise jos užėmė dešimtadalį pasaulio sausumos teritorijos, o dabar belikę vos trečdalis tiek – 3 proc. Gamtosaugininkai perspėja, kad vaikydamiesi ekonominės naudos ir trumpalaikių tikslų, pelkes naudodami tik durpių išgavimui, savo vaikams ir anūkams galime palikti gerokai skurdesnį kraštovaizdį ir dideles dėl to kylančias problemas.

Vasario 2-ąją yra švenčiama tarptautinė Pelkių diena. GRYNAS.lt domisi, kokį vaidmenį gamtoje pelkės atlieka, kuo jos naudingos ir kas būtų, jei pelkių nebeliktų.

Pelkė – lyg marinuotų agurkų stiklainis

Kamanų gamtinio rezervato vyr. ekologas Vaidotas Grigaliūnas GRYNAS.lt patvirtino, kad pelkės gali prisidėti prie klimato kaitos padarinių mažinimo ir paaiškino, kaip jos tai daro.

„Augalai, kaip žinome, iš atmosferos sugeria anglies dvideginį (CO2) ir išskiria deguonį. Visa tai vyksta fotosintezės metu. Pelkėje augalų liekanos virsta durpėmis, taigi sukaupti anglies kiekiai durpėse yra užkonservuojami ilgam laikui, gali būti tūkstančiui ar net milijonui metų. Atrodytų, kad galbūt tai nėra labai didelis ir reikšmingas procesas, bet paskaičiuota, kad hektaras aktyvios pelkės per metus laiko sugeba užkonservuoti apie 5 tonas anglies dvideginio. Konservuodamos anglį visos pasaulio pelkės, kurios užima tik apie 3 proc. sausumos, sugebėjo savyje sukaupti tokį pat anglies kiekį, koks yra visoje gyvoje biomasėje – t. y. tiek, kiek gyvūnai, augalai turi anglies“, - aiškino ekologas.

Vis dėlto jis atkreipia dėmesį, kad jeigu neliečiama pelkė geba atlikti naudingą aplinkai darbą, pažeista pridaro keturgubai tiek žalos. Jeigu pelkė yra pažeidžiama ir nusausinama, jeigu nuimama augalija nuo jos paviršiaus, pelkė tampa nebe CO2 kaupėja, bet aktyvia jo skleidėja į atmosferą. Vyksta atvirkštinis procesas - skaidosi ir mineralizuojasi durpės ir dideliais kiekiais išsiskiria anglies dvideginis.

„Per metus gali išsiskirti iki 20 tonų CO2 iš vieno hektaro pelkės. Taigi jeigu sveikos, nepažeistos pelkės daro didelę naudą mažinant klimato kaitos padarinius, bet koks pelkių naudojimas daro didelę neigiamą įtaką klimatui. Pažeidus pelkių ekosistemą, atsiranda didelis pavojus tiek klimatui, tiek aplinkui esantiems vandens telkiniams, nes besiskaidanti durpė pradeda tekėti vandenimis, kauptis upių deltose, ežeruose – ji jau pradeda teršti vandenis“, - perspėjo V. Grigaliūnas.

Savo ruožtu Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje jokie kiti ekosistemų elementai, taip pat net mūsų miškai, negali ilgam laikui anglies užkonservuoti. Šį darbą geriausiai atlieka tik durpes kaupiančios pelkės.

„Pelkėje yra visko, ko reikia išsaugoti anglies junginius kietame pavidale: rūgštinė, bedeguonė ir pakankamai drėgmės turinti aplinka. Kaip marinuotų agurkų stiklainis - jei gerai uždarytas, negenda ilgai. Durpė, kuri susiformuoja pelkėse, gali būti tūkstantmečius išliekanti organinė medžiaga. Pelkės dengia vos kelis procentus žemės ploto, tačiau jose užkonservuota dukart daugiau anglies nei yra visoje planetos miškų biomasėje“, - paprastai paaiškino A. Pranaitis.

Ragina ieškoti pakaitalų

Nors Lietuvoje pelkės daugiausiai sausinamos norint išgauti durpes, pasaulyje yra ir kita praktika – pelkes nusausinus užveisiamos augalų plantacijos. V. Grigaliūnas sako, kad ir toliau eksloatuojant pelkes ir išgaunant durpes, gali nebebūti kelio atgal – negrįžtamai pakenksime patys sau.

„Kai labai sumažėja pelkių, upių vagos išsitiesina, labai pasikeičia hidrologinis vietovių režimas. Gali nusausėti upės, pritrūksime vandens, gali išdžiūti maži upeliai, dingti šaltiniai. Diskutavome su kolegomis, kad bet koks ryškus žmogaus kišimasis į pelkių sistemas pradeda daryti aplinkai žalą. Gaunama ekonominė nauda iš pelkių dažniausiai būna trumpalaikė – durpes iškasa ir per kaminą paleidžia per kokius 50 metų. Anksčiau buvo tokia mada Lietuvoje pasausinti durpingas pievas ir užveisti kultūrines pievas, bet tokios pievos duodavo kelis metus gan didelį derlių, bet paskui derlius pradėdavo mažėti ir pamatė žmonės, kad vis tiktai neracionalu toliau tas pievas naudoti – ir įvažiuoti į tas durpingas vietas sunku, ir dėl sutrikdyto vandens režimo perdžiuvusi durpė labai nedraugiška augalams tampa. Taigi pelkių naudojimas yra trumpalaikis ir neefektyvus“, - savo nuomonę dėstė ekologas.

Pasiteiravus, ar durpynus reikėtų ir toliau eksploatuoti V. Grigaliūnas išsakė tokią poziciją – tuose durpynuose, kurie jau pradėti naudoti, gal ir vertėtų pabaigti darbus ir tuomet pelkes atkūrinėti, o štai naujų pelkių, jo nuomone, jau nereikėtų naudoti ir ieškoti durpėms pakaitalų. Pavyzdžiui, jeigu durpės naudojamos daigų auginimui šiltnamiuose, galbūt būtų galima jas pakeisti komposto substratu.
„Kai durpės naudojamos kurui, galbūt galima būtų naudoti nendres, šlapynių žoles, kurias šienaujame. Iš jų galima gaminti granules kurui. Kuo daugiau efektyvių pakaitalų sugalvosime, tuo mums visiems bus geriau“, - tikino pašnekovas.

Liūdina, kad lobiu naudojasi kiti

Pelkė yra gyvas organizmas, todėl joje tvarkytis reikėtų atsargiai. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Europoje, taip pat Azijos šalyse anksčiau aukštapelkėse buvo ūkininkaujama, ganomi gyvuliai, pjaunami ten augantys medžiai, bet toks ganymas ar durpynų medžių naudojimas nekeitė pačios durpynų stuktūros ir neigiamos įtakos darė nedaug. O paskui, kai jau pradėtos kasti durpės, tiesinamos upių vagos, pradėta daryti didelė įtaka mikrosistemoms ir pasireiškė atitinkamas to poveikis.

Vis dėlto visiškai nesikišant į pelkių gyvenimą jos ilgainiui transformuojasi į miškus, keičiasi pelkių biologinė įvairiovė. „Taigi reikalingas kompleksiškas požiūris, žinios, kaip galima pelkes naudoti“, - atkreipė dėmesį V. Grigaliūnas.

Anot ekologo, nėra gerai, kad Lietuvoje pelkės yra panaudojamos durpynų kasimui ir tai daro užsienio kapitalo bendrovės – nors jos ir moka mokesčius, jie palyginti yra nedideli ir nesudaro žymios dalies šalies biudžete.

„Aišku, tos įmonės moka pelno mokesčius, atlyginimus darbuotojams, tačiau išeina taip, kad užsienio įmonės eksloatuoja mūsų didžiulį turtą ir Lietuva iš to gauna nedaug. Taigi yra toks klausimas, ar valstybė gali taip savo turtą dovanoti kitiems ir vietoje to gauti tik visokias problemas, kurios kyla pažeidus pelkių ekosistemas“, - svarstė Kamanų gamtinio rezervato vyr. ekologas.

Kas būtų, jei pelkių neliktų?

Viešvilės gamtinio rezervato direktorius Algis Butleris, paprašytas išskirti pagrindines vertingąsias pelkių savybes, pirmiausiai pabrėžė, kad pelkės stabilizuoja vandens lygį ne tik savo teritorijoje, bet ir gretimose.

„Pelkės turi gebėjimą sukaupti labai daug vandens. Kiminai - augalai, formuojantys durpę, sugeba sugerti 35 kartus daugiau vandens negu patys sveria, t.y. vanduo ilgai išlaikomas, neleidžia jam greitai pasišalinti – palaikomas tam tikras drėgmės balansas aplinkoje, kas yra labai svarbu. Spartūs sausėjimai ir gruntinio vandens lygio kilimas dažnai susijęs su vandens lygio pažeidimais. Daug kur pelkėse prasideda upelių aukštupiai, pelkė ne tik sugeria daug vandens, bet gana lėtai jį ir atiduoda – saikingai, pamažu, taigi neleidžiama kilti staigiems potvyniams. Tai yra didelis pelkės privalumas“, - vardijo A. Butleris.

Antra labai svarbi pelkių funkcija, anot pašnekovo, – biologinės įvairovės užtikrinimas. Yra labai daug specializuotų rūšių, kurios gyvena tik pelkėje – labai retas augalas pelkinė uolaskėlė, iš paukščių – dirvinis sėjikas, daugybė augalų, gyvūnų, grybų retųjų rūšių.

„Kaip bebūtų gaila, bet ypač per praeitą amžių, vyko intensyvi melioracija, pelkių įsisavinimas, eksloatuojant jose sukauptas durpes kaip naudingąsias iškasenas ir daug blogų darbų jau yra padaryta. Jeigu kažkada dešimtadalyje Lietuvos teritorijos vyravo pelkės, durpžemiai, tai dabar iš šio skaičiaus liko tik trys procentai visos Lietuvos teritorijos, kur dar pelkės išlikusios. Jų apsauga dar didesnę vertę įgauna“, - atkreipė dėmesį pašnekovas.

Jam antrino ir Žuvinto biosferos rezervato vadovas A. Pranaitis. Jo teigimu, pelkės saugoti svarbu, nes kitaip prisidarytume daug problemų, susijusių su mūsų gyvenamąja ir gamtine aplinka.

„Prarastume daugybę tik pelkėms būdingų rūšių. Šiaip jau pelkė nėra ta vieta, kur išgyventi labai lengva. Mūsų lietuviškose pelkėse augalų, gyvūnų gerokai mažiau nei miškuose, pievose ar vandenyse. Betgi tos pelkėse prisitaikiusios gyventi rūšys dažnai būna unikalios. Sunku konkrečiai išskirti vieną ar kitą, viskas pelkėje unikalu - pradedant aukštapelkių kiminais, saulašarėmis, spanguolėmis, baigiant dar kai kur stebimomis kuolingomis, dirviniais sėjikais. Žemapelkėse - vėl kitos retosios rūšys. Vien dėl to, kad jau sunaikinome tų rūšių gyvenamąją aplinką, dabar tenka ypač rūpintis ir stulgiais, meldinėmis nendrinukėmis“, - pasakojo pašnekovas.

Anot jo, vietiniams žmonėms pelkė nėra tik „bala“, jiems buvimas toje aplinkoje – lyg savotiška šventė.

„Žuvinto rezervate ilgą laiką buvo diskutuojama - leisti pelkės kaimynystėje gyvenantiems dzūkams ir suvalkiečiams spanguoliauti - ar ne. Nestebino vietos žmonių argumentas, kad jie rinkti uogų prašosi ne tiek dėl uogienių atsargų papildymo, kiek dėl noro pabūti pelkėje. Smagu, kad didelei daliai žmonių mūsų pelkės nėra tik kemsynas, galintis įsiurbti į liūną arba uodų ir gyvačių lindynė, o neįprastai graži ir patraukli vieta, turinti savų paslapčių ir žavesio. Jausmas, kai po kojomis linguoja pelkės paviršius, kokia vėsi pelkė per vasaros vidurdienio karštį daugeliui tikrai palieka pojūčius visam gyvenimui. Nesiūlau strimgalviais lėkti į pelkę pasisemti laukinės gamtos įspūdžių. Bet apsilankyti specialiai per pelkes lankytojams nutiestuose takuose saugomose teritorijose tikrai verta“, - tikino A. Pranaitis.

Sausinamos pelkės daug labiau kenkia nei automobiliai

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus specialistas Justinas Kilpys sutiko su ekologų išsakytomis mintimis ir paaiškinimais, kad iš tiesų pelkės prisideda prie šiltnamio dujų koncentracijos ore mažinimo. Tačiau, jo teigimu, pirmoji vieta dirbant šį darbą atitektų atogrąžų miškams, kurių, deja, Lietuvoje neturime.

„Pelkės prisideda tikrai nemažai – yra paskaičiuota, kad planetos mastu pelkės gali sugerti iki penkių procentų išmetamo CO2 kiekio. Vandenynai sugeria dar daugiau. Vis tiktai pirmojoje vietoje yra atogrąžų miškai, kurie yra žalieji žemės plaučiai, jie ir padaro didžiausią darbą. Pelkės taip pat yra labai svarbios ir jeigu jas nusausina ir pradeda kasti durpes, visas CO2, kuris būna „užrakintas“ pelkėse, yra išlaisvinamas ir tuomet jau turime didesnę taršą negu tas pats transportas“, - lygino J. Kilpys.

Anot pašnekovo, pelkės neveikia klimato globaliu mastu, bet jos daro didelę įtaką mikroklimato lygmenyje. „Visos pelkės išsiskiria mikroklimatu. Pelkėse yra daug drėgmės, o durpės sukaupia daug šilumos, todėl pelkės mažiau įšąla žiemą. Pelkės natūraliai išvalo ir labai daug teršalų. Jeigu yra upių baseinai, kuriuose vykdomas intensyvus žemės ūkis, šalia esančios pelkės sugeba vandenį išvalyti. Pelkės yra svarbus vandens šaltinis upėms ir upeliams, nes nemažai jų ir prasideda būtent iš pelkių. Jeigu pelkes nusausini, iškasi ir sunaikini, gali keistis upių nuotekis – kai kurių upelių gali ir nelikti“, - anksčiau išsakytus ekologų žodžius patvirtino ir klimatologas.

Vis tiktai, ar keičiantis pasaulio klimatui, gali iš esmės pakisti ir Lietuvos kraštovaizdis, o pelkės atlikti visai kitas funkcijas? Ekologas V. Grigaliūnas pokalbio metu kėlė klausimą, kas būtų, jei ir toliau, kaip prognozuoja pasaulio klimatologai, kiltų jūrų ir upių vandens lygis.
„Jeigu pas mus keistųsi klimatas, kiltų upių, jūrų lygis – ir jūra jau būtų ne prie Palangos, o kur nors prie Telšių, gali būti, kad arti jūros atsiradusios pelkės vėl kitaip pradėtų vystytis – gal jos būtų kaip Britanijoje aukštos ir plynos, jose greitai kauptųsi durpės ir dėl to nebeaugtų medžiai?“ - tokius retorinius pasvarstymus išsakė V. Grigaliūnas.