18:10. Sėdžiu automobilyje, šiaurinėje pelkės dalyje. Ramu, gervių dar nėra. Keista, pernai dalis paukščių atskrisdavo jau popiet. Dabar gi, apvažiavau visą teritoriją – tyla. Prie pat durpyno pabaidžiau vištvanagį su grobiu (pasigavęs naminį karvelį), paukštis kilo bandydamas išlaikyti nelengvą naštą. Nepavyko – karvelis krito žemyn, o čia iš kažkur ir antras vištvanagis atsirado. Palikau juos – išsiaiškins. Dabar laukiu suskrendančių gervių. Dieninę durpyno tylą ima keisti vis aktyvesnis vakarinis gyvenimas. Aplink trakši liepsnelės ir karetaitės,  vis dažniau pasirodo būreliai kikilių. Po dieninės mitybos laukuose nakvynei paukščiai renkasi ramesnius Tyrulių sąžalynus. Aplink automobilį šmirinėja lapė. Liesa beprotiškai, uosto viską aplinkui, renkasi kažką nuo žemės, tik kad ant tos žemės – vien sudžiūvę lapai. Vasarinė sausra padarė savo darbą – pelkė tikrai nedosni gėrybėmis. Ant galinės sėdynės it styga išsitempia mano šuo – pamatė rudąją. Tuoj pradės loti. Perpjaunu porą obuolių ir užvedusi variklį, prieš pajudėdama,  išmetu per langą, lapė tikrai mato. Nežinau, ar ji ės obuolius, bet nieko daugiau neturiu, o žmogiškas gailestis ima viršų, ir visos gamtininko taisyklės nesikišti į natūralius procesus kažkur išgaruoja. Išvažiuoju į kitą vietą, bet grįžus po 20 minučių neberandu nei lapės, nei obuolių. Nejaugi suėdė?

Gervių vis dar nesigirdi. Virš atviro vandens plotų pasirodo didokas sakalas. Ar tikrai? Taip, keleivis, skrenda link miško, matyt, ten jo nakvynės vieta. Po kurio laiko ta pačia kryptimi praskrenda ir sketsakalis.  Šiuokart tai pirmasis stebimas sketsakalis per dvi dienas. Dar prieš gerą savaitę, kai kregždžių migracija buvo kur kas intensyvesnė, ir sketsakalių buvo gerokai daugiau – net penki sukosi kartu vienoj vietoj, lydėdami savo migruojantį grobį. Krūmuose aplink šmirinėja juodieji strazdai, kažkur šalia užgieda karetaitė, jau nebe tokie triukšmingi kėkštai irgi skrenda į mišką nakvynės, nervingai cypsi zylės, vakarinę primityvią giesmelę suceksi pilkosios pečialindos. Kažkur toli pasigirsta gulbių giesmininkių trimitai, o va, gervių, vis dar nėra. Jau septynios, jau laikas...

19:04. Pagaliau, pasigirsta. Iš toli, vis garsiau, šaižūs balsai tarsi lavina užlieja durpyno tylą. Balsai artėja, pasirodo ir pirmieji paukščiai. Nemenkas būrys – 100, 200… Suka ratus, skrenda toliau, leidžiasi, dalis grįžta, ilgokai neapsisprendžia, kur tūpti. Gervių triukšmas tarsi duoda signalą visiems likusiems paukščiams – kas skuba rinktis nakvynės vietas, o kas tik pradeda savo aktyvų vakarinį gyvenimą. Virš galvos vis pasigirsta varnėnų sparnų šlamėjimas, didžiuliai būriai ieškosi saugių nakvynės vietų. Kažkur netoliese išgirstu juodkrūčio bėgiko balsą – jam čia irgi apstu vietų maitintis ir saugiai nakvoti. Tarsi burtų lazdele mostelėjus iš nendrynų išlenda lig šiol saugiai pasislėpusios antys, ir įkyrus cyplių švilpčiojimas, vis pertraukiamas besikvatojančių didančių, ima lietis su gervių choru. Pakrančių plotas atgyja nuo ilgasnapių vištelių kvyksėjimo. Štai viena praskrenda tiesiai pro pat nosį ir leidžiasi į kitą nendrynėlį, iš kur tuoj pat pasigirsta pratisas žviegimas – matyt, ten jų yra daugiau. O štai ir plovinės  patinukas atsišaukia vištelių chore, tarsi pavasarį. Susiradę saugias nakvynės vietas gervės rimsta, girdžiu tik iš toli suskrendančias į centrinę durpyno dalį. Šitos šiandien manęs nedomina – jos suskaičiuotos vakar. Laukiu dar atskrendančių į šiaurinę dalį. Jos vis pasirodo nedideliais būreliais po 20, 30, 50. Nejaugi tik tiek? Pernai čia leidosi tūkstantiniai būriai, dabar – tik trupiniai. Jau visai temsta, kvykauja prieš naktį juodieji strazdai, vis aktyvesnės ilgasnapės vištelės (keista, jos kvaksi tuoktuviniais balsais), imu prarasti viltį sulaukti daugiau gervių. Stebiu mėnulio pjautuvą, ir štai – pagaliau – didžiulis triukšmas, jau aprimę ir nakvynei pasiruošę paukščiai vėl sutrimituoja, sveikindami atskrendantį triukšmingą būrį. Jis didelis, ne mažiau kaip 300 paukščių, beveik visiškoj tamsoj ima sklaidytis būreliais, šeimomis, blaškosi tarp vandens plotų. Neįtikėtina, pernai visos gervės suskrisdavo iki 20 val., o dabar jau žvaigždės danguje... Palaipsniui viskas ima rimti, pervažiuoju į centrinę durpyno dalį – pasivaikščiosiu. Takelio pakraščiu slampinėja slanka – kažkaip graudžiai juokingas tas krypuojančio tilviko vaizdas. Iš kiekvieno nendryno kvaksi ir žvygauja ilgasnapės vištelės, aplink visur girdisi perkūno oželiai. Vienas kitas vis vikriai praskrenda virš galvos. Danguje vis sušlama rudagalvių kryklių būreliai – iki 500 paukščių grįžta iš laukų į pelkę mėnulio šviesoje. Netikėtai išgirstu seniai begirdėtą „vyt-vyt“ – taip, mano didelei nuostabai, tai švygžda.  Pasigirsta ir žaliakojo tilviko skambi melodija, ir graudokas dirvinio sėjiko pyptelėjimas (laukuose šalia durpyno 350 dirvinių sėjikų būrys maitinosi kartu su gervėmis, gal dalis paukščių nakvoja durpyno plynėse?). Vėl išgirstu atskrendančias gerves (pastoviai jas stebint nesunku pagal balsus atskirti skrendančius, nerimaujančius, ar besisveikinančius paukščius). Šiuokart jų nedaug – kelios šeimos, ir dar kelios, bet triukšminga pasisveikinimo procedūra  vėl nustelbia visus aplinkinius garsus. Kažkur pietuose ima riaumoti elniai, o gervės tyla labai pamažu. Išvažiuoju joms beveik nurimus. Netoli kaimo ramią naktį pasveikina naminė pelėda, pakelėmis slampinėja usūriniai šunys, tarsi drugelis automobilio apšviestas praplasnoja mažasis apuokas. Mintyse palinkiu jam geros medžioklės ir nusprendžiu dar stabtelti netoli Sulinkių. O čia ramybės nė kvapo: jau vidunaktis, o gervių triukšmas didžiulis, vis pertraukiamas nepaliaujamo elnių baubimo. Visiškai tamsu, o gaila, nes elnių čia ne vienas, ir ne du – taip norėtųsi pamatyti... Gal kitą kart.

Rugsėjo 17-18 dienomis Tyrulių durpyne nakvynei leidosi iki 1200 gervių.

Eglė Pakštytė

G. Riaubos nuotraukos