Vasario 2-oji – Pasaulinė pelkių diena

1971-aisiais vasario 2 dieną Irano mieste prie Kaspijos jūros – Ramsare, buvo pasirašyta tarptautinė pelkių ir seklių vandenų apsaugos konvencija, skirta išsaugoti svarbiausias Žemės šlapynes, kurios svarbios regiono ar pasaulinėms ekosistemoms, klimatui, retų rūšių apsaugai, vietos žmonių gyvenamoms sąlygoms – maisto, vandens, bendrai aplinkos kokybei – ir jų palaikymui (teisiškai konvencija įsigaliojo 1975 metais). Konvenciją siejant su jos pasirašymo vieta, ją sutrumpintai vadina tiesiog Ramsaro konvencija. Konvencijos tikslas – išsaugoti svarbiausias Žemės šlapynes (pelkes, ežerus, upių slėnius ir deltas, lagūnas ir kt.), kurios svarbios vietovės ar regiono ekosistemoms, pasaulio klimatui, vietos žmonių gyvenamo sąlygoms. 2013 m. rugsėjo mėn. duomenimis konvenciją yra pasirašiusios 168 šalys, kuriose yra 2161 Ramsaro objektai, užimantys bendrą 2 056 821 km² plotą.

Prie šios konvencijos įgyvendinimo yra prisijungus ir Lietuva – ją LR Seimas ratifikavo 1993 metais. Taigi, mūsų šalis jau dvidešimt metų siekia įgyvendinti Ramsaro konvencijos reikalavimus, kas pirmiausiai siejama su pelkių, užliejamų pievų ir seklių vandenų apsauga.  Mūsų krašte į Ramsaro konvencijos sąrašus pirmiausiai buvo įtrauktos penki didžiausi šlapžemių kompleksai: Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės gamtiniai rezervatai, buvęs Žuvinto gamtinis rezervatas ir Nemuno deltos regioninis parkas. Tai didžiausios ir natūraliausios Lietuvos aukštapelkės, išskirtinis seklus Žuvinto ežeras bei unikalus Nemuno upės deltos įvairių šlapynių kompleksas, pradedant užliejamomis pievomis, šlapiais miškais ir baigiant aukštapelkėmis, Nemuno upės estuarija.

Prieš kelis metus, Lietuvos ornitologams inicijavus ir bendradarbiaujant su Ekologijos instituto specialistais bei šalies Aplinkos ministerija, buvo įsteigta nauja tarptautinės svarbos pelkių apsaugai svarbi teritorija (atitinkanti Ramsaro konvencijos reikalavimus) – Adutiškio-Svylos-Birvėtos šlapžemių kompleksas, apimantis Dysnos baseine susiformavusių šlapynių įvairovę. Tačiau šalyje yra ir daugiau šlapžemių, atitinkančių Ramsaro konvencijos reikalavimus, jų šalies mokslininkai atrinko keliolika. Tarp jų, be natūralių pelkinių kompleksų, yra ir kadaise žmogaus sunaikintos gamtinės teritorijos – durpynai, kurių atstatymui daugelis šalių skiria išskirtinį dėmesį. Ne išimtis ir Lietuva – juolab, jog atsikuriančiuose durpynuose vėl apsigyvena saugomos augalų ir gyvūnų rūšys, kurios tampa neatskiriama gamtinės aplinkos dalimi. Tačiau tokios teritorijos tampa žymiai vertingesnėmis kuomet jose atkuriamas buvęs hidrologinis režimas, vykdomi pelkinių buveinių formavimo darbai. Siekdama šių tikslų, Lietuvos ornitologų draugija (LOD) prieš porą metų pradėjo LIFE+ Programos finansuojamo, keturių metų trukmės projekto „Tyrulių pelkės atkūrimo darbai, įgyvendinant Lietuvos durpynų užpelkinimo iniciatyvą“ įgyvendinimą. Šio projekto bus siekiama ne tik gerinti saugomų paukščių buveinių būklę, bet ir atkurti kadaise beveik pilnai dėl durpių gavybos sunaikintą viena didžiausių šalies pelkių.

Atsikuriančios aukštapelkės fragmentas Tyrulių pelkėje

Nuotraukoje - atsikuriančios aukštapelkės fragmentas Tyrulių pelkėje.